Medus

Pirmiausiai, medus yra augalų žiedų nektaras, kurį bitės surenka ir perdirba. Į avilius atneštą nektarą bitės džiovina, iš jo išgarinama drėgmė. Tai sudėtingas procesas, kuris iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nelabai malonus: bitės nektarą praryja ir atryja daugybę kartų, šitaip į nektarą taip pat patenka bičių kūne esančių fermentų. Po to taip apdirbtą nektarą bitės sudeda į korius, kur per kelias savaites jis galutinai virsta medumi. Nektaras koriuose užakiuojamas tik tada, kai virsta medumi, t. y., jame lieka apie 19 % vandens.
Natūraliame meduje yra ne mažiau kaip 70% angliavandenių (daugiausiai gliukozės ir fruktozės), apie 0,3% baltymų, o riebalų nėra iš viso. Medus pagal makro ir mikroelementų įvairumą pranoksta daugelį kitų produktų. Apie 10 % medaus sudaro mineralai: meduje gausu natrio, magnio, kalcio, kalio, fosforo, taip pat yra geležies, cinko ir jodo. Be to, meduje yra net septyni B grupės vitaminai, taip pat vitaminai A, C, D, E, H, K ir PP vitaminų, folio rūgšties.
Medus savo sudedamųjų dalių įvairove yra unikalus produktas, stiprinantis mūsų organizmą. Ne veltui žmonės jį vartoja jau daugiau nei 40 000 metų.

Medaus rūšys

Medaus rūšis priklauso nuo to, iš kokių augalų žiedų yra surinktas nektaras. Jei meduje yra 60 ir daugiau procentų nektaro, surinkto iš vienos rūšies augalų, toks medus vadinamas monofloriniu. Jei nektaras yra iš įvairių augalų, jis vadinamas polifloriniu. Medaus aromatas priklauso nuo aromatinių medžiagų, kurios yra augalų žieduose. Kiekviena medaus rūšis turi specifinį, tik jai būdingą aromatą. Kadangi Lietuvoje labai didelių plotų apsodintų vienais ar kitais augalais rasti sunku, o bitės, rinkdamos nektarą, gali nuskristi net iki 3-5 km, Lietuvoje visas medus yra daugiau ar mažiau mišrus.
Pavasarinis medus gali susikristalizuoti per porą savaičių, o rudeninis, tamsesnis, – per porą mėnesių ar ilgiau. Jei medus laikomas šiltesnėje aplinkoje – mėnesiu kitu ilgiau gali išbūti skystas. Jei 11 – 17 laipsnių temperatūroje – kristalizuojasi daug greičiau. Žiemos pradžioje medus gali dar būti skystas, paskui sukietėja.
Kartais karštomis ir sausomis vasaros dienomis ant augalų lapų atsiranda saldaus, tiršto, lipnaus skysčio, kurį pagamina patys augalai, amarai ar kiti vabzdžiai. Bitės šį skystį surenka ir perdirba į medų, toks medus vadinamas lipčiaus medumi. Lipčiaus medus dar išsiskiria tuo, jog ilgai išlieka skystos konsistencijos. Jis vėliau kristalizuojasi, bet turi savybę susisluoksniuoti.

Medaus tirštumas

Šviežias medus yra tirštas, tąsus, skaidrus, tačiau laikui bėgant sustandėja – cukruojasi gliukozė ir sacharozė, o fruktozė lieka skysta. Kuo daugiau meduje fruktozės, tuo ilgiau jis liks tąsus. Dideli švelnūs kristaliukai greičiau susidaro tada, kai meduje yra daug gliukozės. Iš korių išsuktas medus kristalizuotis pradeda po kelių dienų ar net mėnesių. Šis procesas priklauso nuo medaus rūšies, jo laikymo sąlygų, taip pat nuo oro, kai nektaras buvo renkamas. Greičiausiai stingti pradeda iš kryžmažiedžių augalų surinktas medus – net per kelias dienas. Lipčius ilgai nesicukruoja. Akacijų medus beveik nesikristalizuoja. Jis net iki dvejų metų išlieka skystas. Kristaliukų dydis apie medaus kokybę nieko nesako – visiškai vienodas medus gali susikristalizuoti skirtingai. Dėl cukravimosi medaus maistinė vertė nesumenkėja. Kristalizacija pagreitėja, kai medus laikomas vėsioje (14-20 °C) patalpoje, šiltesnėje patalpoje jis ilgiau išlieka skystas, o šiltoje (per 30 °C) – gali išlikti skystas net iki naujo medaus.

Medaus spalva

Medaus cheminė sudėtis bei biologinės ypatybės nevienodos. Tai priklauso nuo augalų, iš kurių rinktas nektaras, ir nuo metų laiko, kada jis rinktas. Tamsus medus yra maistingesnis, turtingesnis mineralinių medžiagų, nors malonesnio skonio – šviesus medus. Tamsiame meduje, skirtingai negu šviesiame, geležies yra keturis kartus, vario – du, o mangano – net keturiolika kartų daugiau. Grikių medus turi 25 kartus daugiau mineralinių medžiagų negu liucernų medus. Tačiau aštroko būna ir šviesaus medaus, pavyzdžiui, liepų.

Kaip atpažinti kokybišką medų?

Natūralus medus lengvos ir malonios tekstūros, pasižymi ryškiu ir maloniu kvapu, Ilgainiui nesusisluoksniuoja, turi natūralių priemaišų. Suvalgius šaukštelį medaus juntama šiluma, lengvas dilgčiojimas gerklėje, patrynus tarp pirštų, šiek tiek įsigeria į odą. Natūralus ir kokybiškas medus jokiu būdu neturi putoti – tai reiškia, kad prasidėjo rūgimo procesas. Tikras ir brandus medus teka plona nepertraukiama srovele, o indelyje, į kurį medus teka, formuojasi kauburėlis, kuris lėtai sklaidosi. Jeigu medus teka panašiai kaip vanduo arba krenta lašais, o indelyje į kurį teka formuojasi duobutė – tai su cukraus sirupu sumaišytas arba nebrandus medus.

Kur laikyti medų?

Laikyti medų geriausia tamsioje, kiek vėsesnėje patalpoje, nes, laikant apšviestose vietose ar saulėje, prastėja medaus kokybė. Galima medų laikyti ir šaldytuve, ne pačioje vėsiausioje vietoje, 5–10 laipsnių temperatūroje. Sandėliuoti jį reikėtų stikliniuose, moliniuose indeliuose arba medinėse statinaitėse.

Kaip naudoti medų?

Svarbu naudoti tik natūralų kokybišką medų. Jei medų vartojate dėl skoninių jo savybių, galite tirpinti jį ir karštame vandenyje, tačiau, jei jums rūpi naudingos medaus savybės ir ketinate jį vartoti kaip vaistą, turėtumėte atsisakyti įpročio medų dėti į karštą arbatą, pieną ar košę, nes aukštesnėje kaip 32–33 laipsnių temperatūroje medaus gerosios savybės gana greitai susilpnėja. Norint suaktyvinti medaus antibakterinį poveikį, patartina jį gerti su vandeniu, praskiestą santykiu 1:5. Per dieną rekomenduojama suvalgyti ne daugiau kaip 50 g medaus, tai yra ne daugiau nei du valgomuosius šaukštus.

Medus ar cukrus?

Medų sudarantys angliavandeniai – puikus energijos šaltinis. Iš medaus energija gaunama greičiau nei iš kitų saldiklių, nes meduje esantys fermentai suskaido angliavandenius iki fruktozės ir gliukozės, taigi organizmui nereikia papildomos energijos medžiagų skaidymui. Tuo tarpu dažniausiai kasdien vartojamo saldiklio cukraus skaidymui organizmas fermentų turi pagaminti pats, dėl to energijos iš cukraus gauname ne taip greitai.

Ypatingas pavasarinis medus

Pavasarinis medus – tai žydinčių sodų ir pievų medus. Pavasarį bitės apskrenda obelų, slyvų, vyšnių, kriaušių ir kitų vaismedžių bei vaiskrūmių žiedus, įvairias žydinčias laukų ir pievų gėles iš kurių renka nektarą. Sakoma, kad ragaujant pavasarinį medų galima pajausti žydinčių sodų aromatą sumišusį su pavasario pievų gaiva.
Bitininkų ir sveikatingumo specialistų pavasarinis medus yra vertinamas labiausiai. Šis medus yra renkamas iš didžiausios žydinčių augalų įvairovės, todėl turi daugiausiai naudingų medžiagų ir vitaminų, labiausiai pasižymi gydomosiomis ir imunitetą stiprinančiomis savybėmis.
Pavasarinį medų bitės renka balandžio ir gegužės mėnesiais, medus sukamas gegužės pabaigoje – birželio pradžioje. Pavasarinio medaus būna žymiai mažiau negu vasarinio bei liepų medaus. Pavasarinis medus tirštesnis, vasarinis bėga truputį plonesne srovele.

BIČIŲ DUONELĖ

Bičių duonelė yra medaus ir žiedadulkių mišinys. Rudos, geltonos ar rusvos spalvos, netradicinio skonio granulės – tai natūralus koncentruotas gamtos produktas, stiprinantis organizmo imuninę sistemą bei padedantis įveikti nuovargį. Surinktas žiedadulkes bitės deda į korių akeles ir sulipdo seilėmis bei medumi, o paskui užlipdo vašku. Taip paruoštos žiedadulkės vadinamos bičių duonele, kuri yra labai maistinga. Turi daug energijos teikiančių angliavandenių, baltymų, vitaminų C, A, B grupės, folio rūgšties, e, taip pat kalio, fosforo, magnio, cinko ir kt. Nuo žiedadulkių bičių duonelė skiriasi tuo, kad joje yra monosacharidų ir vitamino K.

BIČIŲ PIKIS

Bičių pikis, propolis arba bičių klijai – biologiškai aktyvi medžiaga, kurią surenka bitės darbininkės iš medžių pumpurų, jaunų šakelių lapų. Pikyje, kuris yra tamsiai pilkos arba rusvos tamprios masės, yra įvairių augalų dervų, balzamų, eterinių aliejų ir kitų aromatinių medžiagų. Sumaišiusios su savo seilėmis, vašku, nektaru ir žiedadulkėmis, bitės šia medžiaga užklijuoja avilio plyšius, pritvirtina korius. Pikyje yra aromatinių medžiagų eterinio aliejaus, žiedadulkių ir flavonoidų. Jame gausu magnio, sieros, cinko, vario, nikelio, kalcio, kalio, fosforo, geležies, natrio, kobalto ir mangano. Palyginti su kitais bičių produktais, pikyje vitaminų nedaug (šiek tiek B, C, E, A), bet yra net 17 aminorūgščių. Pikis pasižymi unikaliomis antiseptinėmis, dezinfekuojančiomis ir regeneracinėmis savybėmis.

BIČIŲ PIENELIS

Bičių pienelis vadinamas jaunystės ir grožio eliksyru. Tai – bičių darbininkių priešakinių žandų ir ryklės liaukų sekretas, kuriuo maitinama bičių motina ir vikšreliai. Bičių pienelis – rūgštoka grietinės konsistencijos balta gelsvo atspalvio, specifinio ir aitroko skonio biologiškai aktyvi medžiaga. Bičių pienelyje yra vandens, apie 11 proc. baltymų, apie 9 proc. angliavandenių, apie 6 proc. riebalų ir 1 proc. kitų biologiškai aktyvių medžiagų ir visų būtiniausių aminorūgščių, kurių žmogaus organizmas pats negamina, bet turi gauti su maistu. Taip pat yra vitaminų C, A, D, PP, E ir B grupės. Bičių pienelis turi ir įvairiausių gydomųjų savybių. Tonizuoja organizmą, gerina savijautą ir atmintį, didina darbingumą bei spartina medžiagų apykaitą, mažina „blogojo“ cholesterolio kiekį kraujyje, stiprina organizmą ir padeda atgauti jėgas po sunkios ligos.

ŽIEDADULKĖS

Žiedadulkes bitės renka iš įvairiausių laukinių ir kultūrinių augalų. Skraidydamos nuo žiedo prie žiedo, surenka į gumulėlį, suvilgo nektaru bei seilėmis ir neša į avilį. Žiedadulkėse yra daug vitamino C, rutino, B grupės vitaminų, antioksidanto vitamino E bei folio rūgšties. Ypač daug kalio, fosforo, cinko, geležies ir magnio. Visgi labiausiai žiedadulkės vertinamos dėl visaverčių baltymų. Jose net 5–7 kartus daugiau aminorūgščių nei jautienoje ar kiaušiniuose. Taip pat yra medžiagų, šalinančių iš organizmo „blogąjį“ cholesterolį.

BITĖS ĮGĖLIMAS

Jei bitė pradėjo skraidyti aplink jus ar net nutūpė, geriausia sustingti ir nieko nedaryti, net negalvoti apie tai, kad jos bijote. O nebijoti bitės reikia dar ir todėl, kad bitė sugeba užuosti žmogaus baimę. Pajutusi baimę bitė susierzina. Jei visgi nepavyko išvengti įgėlimo, stenkitės kuo greičiau ištraukti geluonį!
Bičių nuodai (apitoksinas) – produktas, gaminamas specialiose bitės darbininkės liaukose. Bičių nuodų savybė sukelti skausmą, patinimą ir paraudimą įgėlimo vietoje – tai biologinė paskirtis: saugoti avilį nuo priešų ir išvaryti juos, kad avilys būtų švarus.
Švieži bičių nuodai – permatomas, vos vos gelsvokas tirštas skystis, pasižymintis aitriu, karčiu skoniu ir labai stipriu aromatu, primenančiu medų. Gydymas bičių nuodais buvo žinomas Senovės Egipte, Indijoje, Kinijoje ir Graikijoje. Vieni pirmųjų bičių įgėlimus medicinoje pradėjo taikyti Prancūzijos, Austrijos, Rusijos ir Amerikos gydytojai.

Naudingos nuorodos

https://lt.wikipedia.org/wiki/Medus
https://www.delfi.lt/gyvenimas/grozis_ir_sveikata/ka-gali-isgydyti-paprasciausias-medus-naturalus-receptai.d?id=64348406
https://www.delfi.lt/pilietis/naujienos/faktai-kuriu-galbut-nezinojote-apie-bites.d?id=58717649
https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/archyvas/biciu-produktai-kuo-jie-naudingi-1064-354296
http://lzinios.lt/lzinios/sveikata/medus-sveika-ar-nelabai/238026/
https://www.medguru.lt/sveika-gyvensena/naturali-medicina/teigiamas-medaus-poveikis-organizmui/
http://www.asvyras.lt/sportas-sveikata/dieta-mityba/medus-savybes-nauda-rusys/
http://www.medauskalnas.lt/biciu-produktas-medus/
http://www.bitininkas.lt
http://www.bitininkusajunga.lt/
https://www.vic.lt/